Nemokamas leidimas mylėti

Kai tik gimiau gavau leidimą MYLĖTI (ačiū Ryčiui už priminimą). Nemokamą! Ir kaip daugelį dalykų, kuriuos gaunu nemokamai - per daug nesiaiškinau ką su tuo daryti, naudoti ar nenaudoti, tiesiog nevertinau, nukišau kažkur į stalčių su mintimi - "gal kada prireiks". Galėjau tiesiog priimti, bet kam - juk nemokamai, tai gal nieko gero. Jau tada turėjau konceptą: "gerų dalykų nemokamai niekas nedalina". Kartais iš to stalčiuko išlįsdavo maži trupinėliai, paimdavau juos, bet nežinodama ką su tuo daryti, įkišdavau atgal. Tačiau kažkur giliai žinojau, kad išmesti nereikia, kažkada viso to man tikrai gali prireikti.
Gyvendama visuomenėje puikiai prisitaikiau - išmokau ką turiu daryti, kad gaučiau pritarimo ir kaip turiu susikurti savo aplinką, kad jausčiausi saugi ir net žinojau, kad labai pasistengusi galiu viską puikiai sukontroliuoti. Na, o jeigu negaliu, tai juk galiu dar labiau pasistengti. Ir gyvenimas bus toks kokio noriu.
Tačiau nebuvo. Taip, mano gyvenimas išoriškai puikiai atitinka visuomenės nustatytus standartus. Na gal ne 100 proc., bet juk visi žino - pasistengti aš sugebu. Nuostabi kankinanti iliuzija :)
Šiandien aš nebenoriu stengtis eiti prieš gyvenimą, plaukti prieš srovę, stengtis padaryti kažką, kad būtų kažkaip ir nepriimti, nesutikti, vis bandyti pakeisti. Nusprendžiau nieko nekeisti, tiesiog eiti pagal savo širdį. Taip, aš atidariau stalčiuką, nes suvokiau, kad tai, ką ten slėpiau šitiek metų, yra pats didžiausias mano turtas. Ir aš tai gavau NEMOKAMAI!
MEILĖ - pats geriausias ir vienintelis dalykas, kurį aš tikrai turiu. Ji visa yra manyje, man nereikia niekur jos ieškoti. Jos pagrindu aš galiu kurti pasaulį. Jos dėka aš galiu tiesiog gyventi ir patirti viską kas vyksta. Eiti iš vien su meile. Besąlygine meile viskam. Gėriui, grožiui, baimei, pykčiui...Bet kam. Meilė neskirsto, ji viską priima ir viską myli.
Taip gera atidaryti seną seną stalčiuką ir jame rasti didžiausią lobį.

Meilės diena

Vasario 14-oji visame pasaulyje žinoma kaip šv. Valentino - meilės šventė. Šv. Valentinas buvo Romos vyskupas, kuris slapta nuo imperatoriaus tuokdavo įsimylėjelius. Imperatorius uždraudė santuoką, nes vedę vyrai yra emociškai prisirišę prie šeimos ir nėra geri kariai. Už nepaklusnumą šv. Valentinas buvo nubaustas myriop.

Ši diena daugeliui turi asociacijas su prisipažinimais meilėje, meilės demonstravimu (dovanojant dovanas ir pan.) ir labiausiai būtinumu būti poroje, t.y. turėti meilės objektą. Daugelis žmonių, kurie tą dieną neturi gyvenimo partnerio ar partnerės, jaučiasi vieniši, atstumti, nelaimingi. Jie visokiais būdais stengiasi paneigti meilės dienos šventimą, nedalyvaudami jame - galbūt niekur neidami iš namų, susirasdami tą dieną bet kokią veiklą, kuri neprimintų, jog jie šiuo metu yra vieni. Tokiems žmonėms reikia labai daug energijos ir jėgų, nes jie bando paneigti meilės būtinumą ir jos buvimą nepaisant nieko. Projektuodami meilės kiekio priklausomybę nuo kito žmogaus buvimo šalia, jie susiprojektuoja patys sau visiška bedugnę, į kurią krenta nuolatos. Netgi žmonės, kurie turi partnerį, tačiau meilės kiekį matuoja jo ar jos dėmesio kiekiu (dovanomis, bendra veikla ir pan.) krenta lygiai į tą pačią bedugnę. Šią bedugnę aš pavadinau nemeilės sau bedugne.
Pati dar visai nesenai sėkmingai kritau į nemeilės sau bedugnę. Tas kritimas buvo pastovus, nes vis tikėjau, kad mano meilė yra kažkur, kad ji priklauso nuo kažko. Pvz., nuo padovanotų dovanų, gėlių kiekio, parodyto dėmesio, vėliau, atsiradus buičiai - nuo pagalbos tvarkantis kiekio, nuo mano norų pildymo ir mano nuomonės paisymo ir dar daugybės dalykų (tikiu, kad kiekvienam jie yra individualūs). Tai man būdavo lyg meilės įrodymas, ir kasdien tų įrodymų man reikėjo vis daugiau ir daugiau. O labiausiai man reikėjo patvirtinimo mažiausiai 4-5 kartus per dieną žodžiais "Aš tave myliu". Tačiau net ir gaudama visus tuos "įrodymus" aš nesijaučiau laiminga, nesijaučiau pilna meilės, man buvo maža, norėjau dar, ir gavau dar, bet net ir to man buvo negana. Taip kiekvieną dieną aš sėkmingai kritau į bedugnę. Kol vieną dieną, kai jau meilės trūkumas pasidarė per didelis pradėjau paieškas.
Apie paieškų pradžią ir ėjimą link to kur esu dabar parašysiu vėlesniuose įrašuose. Dabar tik noriu paminėti, kad dėka vieno iš mano pirmųjų mokytojų, Ryčio Lukoševičiaus, vedamų emocijų paleidimų meditacijų, aš atradau meilę savyje. Ir tai apvertė mano suvokimą apie meilę aukštyn kojom.
Meilė sau yra tokia galinga, kad jokia meilė iš išorės neturi nei menkiausios galimybės su ja konkuruoti. Suvokimas, kad visa pasaulio meilė yra tik manyje ir iš niekur kitur jos negaliu gauti kelia mane į viršų kiekvieną sekundę. Kartais dar nuklystu į bedugnę, tuomet tenka sau priminti - "o kur iš tiesų yra meilė?", visada gaunu tą patį atsakymą - "manyje". Tuomet galiu duoti meilės pati sau kiek tik noriu ir iš niekur man jos gauti nebereikia. Nebejaučiu trūkumo ir nebesikankinu. Meilę sau aš vadinu meilės dausomis. Meilės dausos yra beribės ir neišmatuojamos. Į jas galiu kilti kiek tik noriu, jos neturi pabaigos.
Tačiau netgi žinodama kad visa meilė yra manyje, aš neatsisakau švęsti Meilės dienos. Man Meilės diena yra kasdien, tačiau aš esu čia tam, kad švęsčiau gyvenimą. Ir jeigu kažkuri gyvenimo dalis vasario 14-ąją garsiai paskelbė Meilės diena, aš noriu ją švęsti. Tik švenčiu ją be lūkesčių sulaukti dėmesio dovanų ar gėlių pavidalu, ir be kaltės jausmo, kad pati galbūt duodu per mažai - neatsilyginu tokiu pačiu kiekiu dėmesio. Tačiau mielai priimu viską ką gaunu be nevertumo jausmo, ir mielai pati dovanoju be lūkesčio sulaukti nors menkiausio atlygio. Kai visa meilė yra manyje - viskas kas vyksta aplink mane yra tobula.

Pabėgimas Nr.2

Protas iš prigimties yra stebinančiai genialus. Neįtikėtina kiek visko jis gali sugalvoti, kad tik veiktų ir funkcionuotų. Kai jis nori pabėgti į bet kokius fizinius veiksnius (tokius kaip soc.tinklai, naujienų portalai ir t.t.), aš labai greitai tai pagaunu, nes tokiam pabėgimui reikia atlikti fizinį veiksmą (pvz. suvesti adresą naršyklėje), kuris lengvai pastebimas. Keletą kartų nepavykus ten pabėgti, protas, slapta nuo manęs, sugalvojo išsigelbėjimo planą. Tobulą pabėgimo būdą, kuris nereikalauja jokio pastebimo fizinio veiksmo ir dar kaip bonusą aš gaunu vidinį pasitenkinimą už neva gerai atliktą gerą darbą.
Intensyvių paleidimų kurso metu visi dalyviai turi partnerius paleidinėjimams. Aš taip pat turiu. Mano partneris apie paleidimus žino mažai, dar tik mokosi. Tai aš, kaip jau šiek tiek tame turinti žinių ir patirties, prisiėmiau sau labiau patyrusios mokytojos vaidmenį. Tiksliau, ne aš prisiėmiau, o mano nuostabusis protas sukūrė man tokią iliuziją. Ir tai buvo genialiai paprasta. Aš, vesdama paleidimus ir kalbėdama apie kito žmogaus rūpesčius ir nerimus, jaučiausi žiauriai gerai - taigi aš padedu - žmogui palengvėja - visi patenkinti. Ir mano protas buvo ramus, nes aš, tobulai atlikdama naują vaidmenį, netrikdžiau jo ramybės. Savo partnerio neskatinau man vesti paleidimų, o pati nepaleidinėjau. Nėjau ten kur man skauda, kur mano protui tektų patirti ir išgyventi tuos jausmus ir emocijas, kurie dažniausiai yra nemalonūs. Tokiu atveju protui tektų pasiduoti jausmams, priimti juos, išgyventi ir netgi leisti sau visiškai nusiraminti, o šito jis oj kaip nenori.
Proto prigimtis galvoti, vykdyti užduotis, kurias jis gauna. Jis visada turi turėti užduočių. Anksčiau duotos užduotys yra įsirašiusios atmintyje ir tobulai vykdomos. Naujos užduotys įsirašinėja dabar. Protui karts nuo karto turiu priminti apie jas. Aš sąmoningai nuspręndžiau leisti jam pailsėti nuo senų užduočių ir leisti vykdyti naujas. Šiuo metu pagrindinė užduotis jam - PRIIMTI ir PASIDUOTI.
PRIIMTI visus jausmus, visas emocijas, visas mintis, nesistengiant jų pakeisti, išstumti ar sunaikinti. Tiesiog leisti viskam būti taip kaip yra. Juk jau yra kaip yra. Jeigu jau kažkas įvyko, kad ir kaip besistengčiau, kad ir kaip norėčiau, kad ir kiek bandyčiau - pakeisti jau neįmanoma. Belieka tik priimti ir leisti sau išgyventi visus su tuo susijusius jausmus ir emocijas.
PASIDUOTI bet kokiam šiuo metu užplūdusiam jausmui, nesipriešinti jam, lesti sau jį išgyventi, išsibūti tame kaip dabar jaučiasi. Nuspręsti jausti ir pasiduoti šiam sprendimui. Kuo labiau priešinuosi, tuo labiau skauda. Kai tik pasiduodu, iš karto atsipalaiduoja. Kai jausmas ar emocija nebeturi su kuo kovoti, jie atsipalaiduoja, jiems nebereikia nuolat būti karinėje parengtyje ir kovoti su manimi.
Gyventi su atsipalaidavimu ir priėmimu taip lengva ir paprasta. Sutinku patirti gyvenimą tokį koks jis yra čia ir dabar.

Lemputė

Taip jau yra, kad daugybę dalykų mes tarsi žinome, bet nesuvokiame. Bet kai ateina suvokimas - tarsi lemputė viduje įsižiebia!

Man taip būna dažnai. Atrodo žmonės aplink mane kartoja tą pačią informaciją, kurią aš jau žinau. Kartais net pyktis sukyla - ko jie vis apie tą patį ir apie tą patį? Ir kai jie nustoja kalbėti, keisčiausiose vietose visiškai keistu laiku ateina suvokimai. Ei, taigi čia apie tai!
Manau, kad žmogaus kūne yra ribotai vietos priimamai informacijai. Tam tikrais etapais jos būna daugiau, po to mažėja, suarchyvavus tuo metu nereikalingus failus, vietos vėl atsiranda. Ir tik kai atsiranda laisvos vietos, gali ateiti nauja informacija. Tada ir "įsižiebia lemputė". Ir nuo tos akimirkos atsiranda žinojimas apie kažką kas tuo metu yra labiausiai reikalinga tolimesniam tobulėjimui.. Žinojimas, kuris jau po to niekada nedingsta. Įsirašo kaip patirtis ir kaupiasi. Mažiau reikalingi failai nunešami į archyvą, labiau reikalingi naudojami.

O archyvas yra begalinis. Jame visa informacija gali išbūti tūkstantmečiais ir kai labiausiai jos reikės, ji bus panaudota.

Susipažinimas su noru pabėgti

Dalyvaudama Paleidimų kurse turėjau priimti jo taisykles ir sąlygas :


1. Jokio alkoholio, narkotikų ir cigarečių.
 - nesudėtinga (senai to atsisakiau), nors....ar šokoladas ir kiti saldumynai gali būti priskirti narkotikams? :D


2. Jokių socialinių tinklų visą kurso laiką.
 - iš pradžių pagalvojau - nieko čia sudėtingo :) Pradėjau save sekti likus savaitei iki kurso ir supratau, kad esu priklausoma nuo facebook'o - žiauru, žiauru - sėdžiu ten kiekvieną dieną.


3. Jokių naujienų skaitymo, laikraščių, žurnalų, jokio televizoriaus, radijo, filmų žiūrėjimo ir pan. 
- naujienos (delfi, 15min ir pan) labai labai gerai, kad sąmoningai jų nebejungsiu, jau senai pastebėjau, kad nieko pozityvaus ten nerandu, tik vis užeidavau iš įpročio. TV jau senai nežiūriu. O vat filmai...mhm čia dar nežinau kaip bus. Nedaug jų žiūriu, bet kartais savaitgaliais visai smagu...


...Vesti savo, pabėgimų nuo jausmų, žurnalą.... 
- šitai man labai reikalinga, be savidisciplinos, nublūdyčiau nežinia kur.


Taigi - kursas prasidėjo. Jeigu iki jo pradžios visos tos taisyklės atrodė labai normalios ir nesunkiai įgyvendinamos, tai faktas pasirodė nesantis toks paprastas. Jau pačią pirmą dieną "pagavau" save norinčią įsijungti facebook'ą. Ir ne su kažkokiu tikslu, o tiesiog, šiaip sau...Tokie norai pabėgti kartojasi per dieną kelis kartus. Ir čia tie, kuriuos pastebiu. Kol kas pastebėti nesunku - apsaugojau save - išsitryniau visose naršyklėse puslapių istorijas ir iš telefono ištryniau programėlę. atsidarius naršyklę man reikia suvesti adresą, ir tai jau yra ilgesnis fizinis veiksmas, kuri galiu pastebėti. Oj kaip nelengva man....Vis noriu įlįsti pažiūrėti kas ką veikia, paskaityti kas vyksta Lietuvoje ir už jos ribų ir t.t.

Pirmos dienos pabaigoje kolegei (kuri taip pat dalyvauja šioje programoje) pasakiau - "Taip tylu galvoje, kad man net baisu" :D Bijau tylos, bijau savo minčių, bijau buvimo savo emocijose, bijau - nes tai yra tikra. O su tikru jausmu aš gyventi nemoku. Puikiai esu išmokusi nejausti, nepastebėti, slėptis, slopinti, o vat imti ir gyventi su viskuo kas iš tiesų yra čia ir dabar - pasirodo - ne taip ir paprasta. Vis dar pabėgu...mintyse - leidžiu sau klajoti svajose apie kažką kas buvo gerai arba apie kažką ko niekada nebuvo, bet kaip norėčiau...; kalbose su kolegomis, vyru, draugais apie "nieką" - net pastebiu kaip pati tas kalbas provokuoju, užduodu klausimus ir tikiuosi diskusijos, kurios metu galėsiu tiesiog nebūti su savimi.

Bet smagu ir džiugu, kad jau susipažinome:

- labas, aš esu tavo noras pabėgti

- labas, kaip man smagu, kad tave matau, norėčiau labiau tave pažinti. Ei, nebesislėpk, noriu su tavimi draugauti!

Out of Facebook

Dalyvaudama 3 mėnesių paleidimų kurse daugiau koncentruosiuosi į save, savo potyrius, jausmus, mintis. Todėl turiu atsisakyti visų veiksnių, kurie tampa tarsi prieglobstis kai noriu nuo savęs pabėgti. Vienas iš tokių yra socialinis tinklas Facebook. 

Stebėjau save paskutinę savaitę ir supratau, kad šis tinklas yra viena iš pagrindinių vietų kur bėgu. Jau dabar matau kaip kyla nerimas, kaip kovoju su savimi.

Todėl dar prieš prasidedant kursui paleidžiu Facebook'ą.....

Kelias

Kiekvienas einame savo keliu. Jame daug mokytojų ir mokymų. Galbūt, kartais atrodo, kad jau nežinome ką pasirinkti, kuo sekti ir kuo tikėti - tuomet aš sakau - pasitikėk pasitikėjimu. 
Šis kelias yra tik mano kelias, greičiausiai jis niekur neveda. Tuomet nereikia nieko ieškoti ir niekuo sekti, tuomet visi ir viskas bus kelio dalis. Belieka priimti savo kelią besąlygiškai pasitikint. Tuomet lieka tik ėjimas.

Pradžia

Visai nesenai mano namuose atsirado OŠO DZEN TARO kortos. Per 4 dienas 2 kartus išsitraukiau paskutinę kaladės kortą "Branda". Ėjimas į brandą yra nuolatinis procesas. Jis neturi nei pradžios nei pabaigos. Kiekvienas brandą supranta pagal savo kriterijus. Aš taip pat turiu savuosius.

Man branda nepriklauso nuo amžiaus, sukauptų žinių, perskaitytų knygų skaičiaus ar bet kokių išmatuojamų materijų. Brandus žmogus - tai toks, kurio lūpomis kalba išmintis, širdis spinduliuoja meilę, siela yra laisva ir visa savo esybe jis džiaugiasi ir priima viską ČIA IR DABAR su besąlygine meile.

Čia rašysiu savo mintis ir jausmus - kaip man sekasi eiti. Po kelių dienų pradėsiu intensyvų 12 savaičių paleidimų kursą. Tikiu, kad tai bus įdomus patyrimas ir kelio dalis.