Nemokamas leidimas mylėti

Kai tik gimiau gavau leidimą MYLĖTI (ačiū Ryčiui už priminimą). Nemokamą! Ir kaip daugelį dalykų, kuriuos gaunu nemokamai - per daug nesiaiškinau ką su tuo daryti, naudoti ar nenaudoti, tiesiog nevertinau, nukišau kažkur į stalčių su mintimi - "gal kada prireiks". Galėjau tiesiog priimti, bet kam - juk nemokamai, tai gal nieko gero. Jau tada turėjau konceptą: "gerų dalykų nemokamai niekas nedalina". Kartais iš to stalčiuko išlįsdavo maži trupinėliai, paimdavau juos, bet nežinodama ką su tuo daryti, įkišdavau atgal. Tačiau kažkur giliai žinojau, kad išmesti nereikia, kažkada viso to man tikrai gali prireikti.
Gyvendama visuomenėje puikiai prisitaikiau - išmokau ką turiu daryti, kad gaučiau pritarimo ir kaip turiu susikurti savo aplinką, kad jausčiausi saugi ir net žinojau, kad labai pasistengusi galiu viską puikiai sukontroliuoti. Na, o jeigu negaliu, tai juk galiu dar labiau pasistengti. Ir gyvenimas bus toks kokio noriu.
Tačiau nebuvo. Taip, mano gyvenimas išoriškai puikiai atitinka visuomenės nustatytus standartus. Na gal ne 100 proc., bet juk visi žino - pasistengti aš sugebu. Nuostabi kankinanti iliuzija :)
Šiandien aš nebenoriu stengtis eiti prieš gyvenimą, plaukti prieš srovę, stengtis padaryti kažką, kad būtų kažkaip ir nepriimti, nesutikti, vis bandyti pakeisti. Nusprendžiau nieko nekeisti, tiesiog eiti pagal savo širdį. Taip, aš atidariau stalčiuką, nes suvokiau, kad tai, ką ten slėpiau šitiek metų, yra pats didžiausias mano turtas. Ir aš tai gavau NEMOKAMAI!
MEILĖ - pats geriausias ir vienintelis dalykas, kurį aš tikrai turiu. Ji visa yra manyje, man nereikia niekur jos ieškoti. Jos pagrindu aš galiu kurti pasaulį. Jos dėka aš galiu tiesiog gyventi ir patirti viską kas vyksta. Eiti iš vien su meile. Besąlygine meile viskam. Gėriui, grožiui, baimei, pykčiui...Bet kam. Meilė neskirsto, ji viską priima ir viską myli.
Taip gera atidaryti seną seną stalčiuką ir jame rasti didžiausią lobį.