Meilės diena

Vasario 14-oji visame pasaulyje žinoma kaip šv. Valentino - meilės šventė. Šv. Valentinas buvo Romos vyskupas, kuris slapta nuo imperatoriaus tuokdavo įsimylėjelius. Imperatorius uždraudė santuoką, nes vedę vyrai yra emociškai prisirišę prie šeimos ir nėra geri kariai. Už nepaklusnumą šv. Valentinas buvo nubaustas myriop.

Ši diena daugeliui turi asociacijas su prisipažinimais meilėje, meilės demonstravimu (dovanojant dovanas ir pan.) ir labiausiai būtinumu būti poroje, t.y. turėti meilės objektą. Daugelis žmonių, kurie tą dieną neturi gyvenimo partnerio ar partnerės, jaučiasi vieniši, atstumti, nelaimingi. Jie visokiais būdais stengiasi paneigti meilės dienos šventimą, nedalyvaudami jame - galbūt niekur neidami iš namų, susirasdami tą dieną bet kokią veiklą, kuri neprimintų, jog jie šiuo metu yra vieni. Tokiems žmonėms reikia labai daug energijos ir jėgų, nes jie bando paneigti meilės būtinumą ir jos buvimą nepaisant nieko. Projektuodami meilės kiekio priklausomybę nuo kito žmogaus buvimo šalia, jie susiprojektuoja patys sau visiška bedugnę, į kurią krenta nuolatos. Netgi žmonės, kurie turi partnerį, tačiau meilės kiekį matuoja jo ar jos dėmesio kiekiu (dovanomis, bendra veikla ir pan.) krenta lygiai į tą pačią bedugnę. Šią bedugnę aš pavadinau nemeilės sau bedugne.
Pati dar visai nesenai sėkmingai kritau į nemeilės sau bedugnę. Tas kritimas buvo pastovus, nes vis tikėjau, kad mano meilė yra kažkur, kad ji priklauso nuo kažko. Pvz., nuo padovanotų dovanų, gėlių kiekio, parodyto dėmesio, vėliau, atsiradus buičiai - nuo pagalbos tvarkantis kiekio, nuo mano norų pildymo ir mano nuomonės paisymo ir dar daugybės dalykų (tikiu, kad kiekvienam jie yra individualūs). Tai man būdavo lyg meilės įrodymas, ir kasdien tų įrodymų man reikėjo vis daugiau ir daugiau. O labiausiai man reikėjo patvirtinimo mažiausiai 4-5 kartus per dieną žodžiais "Aš tave myliu". Tačiau net ir gaudama visus tuos "įrodymus" aš nesijaučiau laiminga, nesijaučiau pilna meilės, man buvo maža, norėjau dar, ir gavau dar, bet net ir to man buvo negana. Taip kiekvieną dieną aš sėkmingai kritau į bedugnę. Kol vieną dieną, kai jau meilės trūkumas pasidarė per didelis pradėjau paieškas.
Apie paieškų pradžią ir ėjimą link to kur esu dabar parašysiu vėlesniuose įrašuose. Dabar tik noriu paminėti, kad dėka vieno iš mano pirmųjų mokytojų, Ryčio Lukoševičiaus, vedamų emocijų paleidimų meditacijų, aš atradau meilę savyje. Ir tai apvertė mano suvokimą apie meilę aukštyn kojom.
Meilė sau yra tokia galinga, kad jokia meilė iš išorės neturi nei menkiausios galimybės su ja konkuruoti. Suvokimas, kad visa pasaulio meilė yra tik manyje ir iš niekur kitur jos negaliu gauti kelia mane į viršų kiekvieną sekundę. Kartais dar nuklystu į bedugnę, tuomet tenka sau priminti - "o kur iš tiesų yra meilė?", visada gaunu tą patį atsakymą - "manyje". Tuomet galiu duoti meilės pati sau kiek tik noriu ir iš niekur man jos gauti nebereikia. Nebejaučiu trūkumo ir nebesikankinu. Meilę sau aš vadinu meilės dausomis. Meilės dausos yra beribės ir neišmatuojamos. Į jas galiu kilti kiek tik noriu, jos neturi pabaigos.
Tačiau netgi žinodama kad visa meilė yra manyje, aš neatsisakau švęsti Meilės dienos. Man Meilės diena yra kasdien, tačiau aš esu čia tam, kad švęsčiau gyvenimą. Ir jeigu kažkuri gyvenimo dalis vasario 14-ąją garsiai paskelbė Meilės diena, aš noriu ją švęsti. Tik švenčiu ją be lūkesčių sulaukti dėmesio dovanų ar gėlių pavidalu, ir be kaltės jausmo, kad pati galbūt duodu per mažai - neatsilyginu tokiu pačiu kiekiu dėmesio. Tačiau mielai priimu viską ką gaunu be nevertumo jausmo, ir mielai pati dovanoju be lūkesčio sulaukti nors menkiausio atlygio. Kai visa meilė yra manyje - viskas kas vyksta aplink mane yra tobula.