Susipažinimas su noru pabėgti

Dalyvaudama Paleidimų kurse turėjau priimti jo taisykles ir sąlygas :


1. Jokio alkoholio, narkotikų ir cigarečių.
 - nesudėtinga (senai to atsisakiau), nors....ar šokoladas ir kiti saldumynai gali būti priskirti narkotikams? :D


2. Jokių socialinių tinklų visą kurso laiką.
 - iš pradžių pagalvojau - nieko čia sudėtingo :) Pradėjau save sekti likus savaitei iki kurso ir supratau, kad esu priklausoma nuo facebook'o - žiauru, žiauru - sėdžiu ten kiekvieną dieną.


3. Jokių naujienų skaitymo, laikraščių, žurnalų, jokio televizoriaus, radijo, filmų žiūrėjimo ir pan. 
- naujienos (delfi, 15min ir pan) labai labai gerai, kad sąmoningai jų nebejungsiu, jau senai pastebėjau, kad nieko pozityvaus ten nerandu, tik vis užeidavau iš įpročio. TV jau senai nežiūriu. O vat filmai...mhm čia dar nežinau kaip bus. Nedaug jų žiūriu, bet kartais savaitgaliais visai smagu...


...Vesti savo, pabėgimų nuo jausmų, žurnalą.... 
- šitai man labai reikalinga, be savidisciplinos, nublūdyčiau nežinia kur.


Taigi - kursas prasidėjo. Jeigu iki jo pradžios visos tos taisyklės atrodė labai normalios ir nesunkiai įgyvendinamos, tai faktas pasirodė nesantis toks paprastas. Jau pačią pirmą dieną "pagavau" save norinčią įsijungti facebook'ą. Ir ne su kažkokiu tikslu, o tiesiog, šiaip sau...Tokie norai pabėgti kartojasi per dieną kelis kartus. Ir čia tie, kuriuos pastebiu. Kol kas pastebėti nesunku - apsaugojau save - išsitryniau visose naršyklėse puslapių istorijas ir iš telefono ištryniau programėlę. atsidarius naršyklę man reikia suvesti adresą, ir tai jau yra ilgesnis fizinis veiksmas, kuri galiu pastebėti. Oj kaip nelengva man....Vis noriu įlįsti pažiūrėti kas ką veikia, paskaityti kas vyksta Lietuvoje ir už jos ribų ir t.t.

Pirmos dienos pabaigoje kolegei (kuri taip pat dalyvauja šioje programoje) pasakiau - "Taip tylu galvoje, kad man net baisu" :D Bijau tylos, bijau savo minčių, bijau buvimo savo emocijose, bijau - nes tai yra tikra. O su tikru jausmu aš gyventi nemoku. Puikiai esu išmokusi nejausti, nepastebėti, slėptis, slopinti, o vat imti ir gyventi su viskuo kas iš tiesų yra čia ir dabar - pasirodo - ne taip ir paprasta. Vis dar pabėgu...mintyse - leidžiu sau klajoti svajose apie kažką kas buvo gerai arba apie kažką ko niekada nebuvo, bet kaip norėčiau...; kalbose su kolegomis, vyru, draugais apie "nieką" - net pastebiu kaip pati tas kalbas provokuoju, užduodu klausimus ir tikiuosi diskusijos, kurios metu galėsiu tiesiog nebūti su savimi.

Bet smagu ir džiugu, kad jau susipažinome:

- labas, aš esu tavo noras pabėgti

- labas, kaip man smagu, kad tave matau, norėčiau labiau tave pažinti. Ei, nebesislėpk, noriu su tavimi draugauti!